Reikšminga dalis Lietuvos gyventojų įsigytų vaistų taip ir lieka nepanaudoti. Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos (PATVA) užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad didžioji dalis (66 proc.) gyventojų išmeta apie dešimtadalį įsigytų vaistų, o maždaug kas septintas gyventojas – ir iki 30 proc. įsigytų vaistų, nes jų nesunaudoja arba baigiasi preparatų galiojimo laikas.

„Matome dvi problemas vienu metu. Pirmiausia, gyventojai vis dar perka daugiau vaistų, nei realiai sunaudoja. Antra, reikšminga dalis gyventojų pasibaigusio galiojimo vaistus vis dar šalina netinkamai. Tai reiškia ne tik bereikalingai išleidžiamus milijonus eurų, bet ir pavojingų cheminių medžiagų patekimą į aplinką. Vertinant, kad bendros lietuvių išlaidos vaistinėse per metus siekia apie 1,5 mlrd. eurų, galime teigti, jog gyventojai kasmet išmeta nepanaudotų vaistų už maždaug 150 mln. eurų. Nors realus mastas, manyčiau, yra dar didesnis“, – sako PATVA direktorius Marius Busilas.

Tyrimas rodo, kad, nors ir nedaug, bet yra gyventojų, kurie nepanaudoja ir daugiau nei trečdalio visų įsigytų vaistų.

Jaunimas klysta dažniausiai

Busilo teigimu, problema slypi ne tik pertekliniame vaistų pirkime, bet ir tai, kaip gyventojai išmeta susidarančias farmacines atliekas. Nors maždaug pusė respondentų nurodo vaistus sutvarkantys tinkamai – grąžinantys į vaistines, net 33 proc. gyventojų vaistus išmeta į mišrių atliekų konteinerius, rūšiavimo konteinerius arba išpila į kanalizaciją, taip keldami pavojų aplinkai, gyvūnams ir žmonių sveikatai.

Labiausiai išsiskiria jauniausia gyventojų grupė. Net apie 48 proc. 18-25 metų respondentų vaistus išmeta netinkamai, o beveik 60 proc. jų nežino, kad nereikalingus vaistus būtina grąžinti į vaistines. Palyginimui, tarp vyresnių nei 56 metų gyventojų netinkamai vaistus šalina jau tik ketvirtadalis apklaustųjų.

Dažniausia netinkamo elgesio priežastis – patogumas. Taip atsakė beveik pusė netinkamai vaistus išmetančių respondentų. Dar daugiau nei trečdalis teigė manę, kad jų pasirinktas būdas yra tinkamas atliekų rūšiavimas.

„Šiandien Lietuvoje veikia gyventojams patogi vaistų atliekų surinkimo sistema – nereikalingus ar pasibaigusio galiojimo vaistus galima nemokamai grąžinti į bet kurią vaistinę, o daugeliui žmonių jos yra visai šalia namų ar kasdienių maršrutų. Vis dėlto tyrimas rodo, kad to nepakanka. Vis dar turime aktyviai šviesti visuomenę, ypač jaunimą, nes dalis gyventojų nežino nei kodėl vaistų negalima mesti į šiukšliadėžę ar pilti į kanalizaciją, nei kaip juos tinkamai sutvarkyti. Kuo daugiau žmonių supras tokių atliekų poveikį aplinkai ir sveikatai, tuo atsakingesni sprendimai bus priimami kasdien“, – sako M. Busilas.

Apklausa taip pat parodė, kad dalis gyventojų nereikalingų vaistų apskritai neišmeta. Taip atsakė 16 proc. respondentų. Ekspertų teigimu, vaistų kaupimas namuose nėra saugus sprendimas, nes ilgainiui gyventojai pamiršta jų galiojimo laiką, laikymo sąlygas ar paskirtį.

Pasak M. Busilo, problemą padėtų mažinti atsakingesnis vartojimas: vaistų reikėtų pirkti tik tiek, kiek jų iš tiesų reikia, laikytis gydytojų rekomendacijų ir reguliariai peržiūrėti namų vaistinėles.

Dešimtys tonų vaistų gali patekti į aplinką

Valstybinės ligonių kasos duomenimis, Lietuvos gyventojai per 2024 metus į vaistines grąžino rekordinį kiekį nereikalingų vaistų – 35,5 tonos. PATVA vertinimu, žinant, kad tinkamai vaistus tvarko tik apie pusė gyventojų, galima daryti prielaidą, jog maždaug antra tiek kasmet patenka į sąvartynus ar nuotekų sistemas.

Specialistai perspėja, kad vaistų negalima mesti į šiukšliadėžę ar pilti į kanalizaciją. Farmacinės medžiagos gali patekti į dirvožemį ir gruntinius vandenis, o nuotekų valymo įrenginiai nėra pajėgūs jų visiškai pašalinti. Dėl to vaistų likučiai ilgainiui gali atsidurti upėse, ežeruose ir paveikti vandens ekosistemas.

Be aplinkosauginių rizikų, netinkamai laikomi ar išmesti vaistai gali tapti grėsme žmonėms ir gyvūnams.

Ką daryti su nereikalingais vaistais?

PATVA primena, kad visos Lietuvoje veikiančios vaistinės privalo nemokamai priimti iš gyventojų nereikalingus ar pasibaigusio galiojimo vaistus. Tokios atliekos vėliau perduodamos specializuotiems pavojingųjų atliekų tvarkytojams, kurie užtikrina saugų jų sunaikinimą.

Svarbu žinoti, kad į vaistines reikia nešti pačius vaistus, tačiau maisto papildai nėra laikomi farmacine atlieka. Juos rekomenduojama išimti iš pakuočių ir išmesti į mišrių atliekų konteinerį, o pakuotes išrūšiuoti pagal medžiagą.

PATVA taip pat ragina gyventojus reguliariai peržiūrėti namų vaistinėles ir nelaikyti pasibaigusio galiojimo vaistų „dėl visa ko“, nes pasenę vaistai gali neatlikti savo funkcijos ar netgi kelti grėsmę sveikatai.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurios metu buvo apklausta 1013 respondentų, atliko tyrimų bendrovė „Spinter research“. Tyrimu siekta įvertinti gyventojų įpročius, susijusius su vaistų atliekų tvarkymu.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, kasmet į Lietuvos rinką yra išleidžiama beveik 27 tūkst. tonų įvairių tipų alyvos, daugiausia – skirtos automobilių varikliams. Tačiau atgal surenkama ir tinkamai sutvarkoma tik apie 24 procentus. Didesnė dalis panaudotos alyvos, kuri priskiriama pavojingosioms atliekoms, lieka už oficialios atliekų tvarkymo sistemos ribų.

„Panaudota variklinė alyva yra pavojinga atlieka, nes joje susikaupia daug kenksmingų medžiagų, kurių naujoje alyvoje nėra. Neteisingai tvarkoma ji tampa realiu aplinkos taršos šaltiniu. Lietuvoje oficialiai sutvarkoma tik ketvirtadalis alyvos atliekų, o likusi dalis kažkur „išgaruoja“. Nors 10-15 % alyvos yra sunaudojama variklių eksploatacijos metu, tačiau ta dalis tikrai menka, palyginus su visu nesurenkamu kiekiu. Žemos alyvos atliekų sutvarkymo apimtys nepalieka abejonių, kad panaudota alyva patenka į aplinką taip, kaip neturėtų“, – sako Pavojingųjų atliekų tvarkymo asociacijos (PATVA) direktorius Marius Busilas.

Sudega šešėlyje

Į vidaus rinką kasmet išleidžiamas alyvos kiekis sudaro beveik 27 tūkst. tonų, o tai yra maždaug 500 traukinio cisternų arba 10 traukinio sąstatų. Tačiau PATVA vertinimu, Lietuvoje automobilinės alyvos sutvarkymo rodikliai yra žemi todėl, kad rinkoje yra susidariusios sąlygos nelegaliai veikti.

Panaudota alyva turi tam tikrą vertę – užsienyje ji perdirbama iš jos vėl pagaminant naujus alyvos produktus. Siekiant užtikrinti šios atliekos sutvarkymą, automobilių servisai turi prievolę priduoti pavojingąsias atliekas atliekų tvarkytojams du kartus per metus, o atliekų pridavimas kainuoja. Jeigu alyvos atliekos nepriduodamos legaliai veikiantiems atliekų tvarkytojams, kurie pridavimo faktą užfiksuoja dokumentais, ji dažniausiai atsiduria šešėlinėje rinkoje. 

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad panaudota alyva yra degi, o ją deginant išsiskiria šilumos energija. Tokios aplinkybės leido rinkoje susiformuoti situacijai, kai atliekų tvarkytojais save pristatantys subjektai, siūlo ne tik paimti iš servisų panaudotą alyvą, bet už ją dar ir sumokėti. Smulkiems servisams tai reiškia akivaizdžią finansinę naudą: vietoje to, kad mokėtų už atliekų pridavimą ir sutvarkymą, jie gauna papildomų pajamų.

„Kai legalus atliekų sutvarkymas yra mokama paslauga, o šalia atsiranda neaiškūs „supirkėjai“, kurie dar ir sumoka už pavojingųjų atliekų paėmimą, akivaizdu, kad legali sistema pralaimi konkurenciją šešėlinėje rinkoje. Tai ne tik iškraipo rinką, bet ir kelia rimtą grėsmę aplinkai“, – pabrėžia M. Busilas.

PATVA atstovo teigimu, vieša paslaptis, kad nelegaliai „surinkta“ alyva vis dar plačiai naudojama ją deginant patalpų šildymui. Panaudotos alyvos deginimas yra nelegalus ir ypač žalingas, nes į aplinką patenka didelis kiekis labai kenksmingų medžiagų – švino, kadmio, chromo, nikelio ir netgi gyvsidabrio, taip pat kancerogenų, dioksinų, kietųjų dalelių ir kitų toksiškų junginių. Šios medžiagos nesudega, bet patenka į orą su dūmais arba nusėda pelenais. Tai vieni pavojingiausių buitinių teršalų, prilygstantys pavojingosioms pramoninėms atliekoms.

Būtent todėl Lietuvoje alyvos atliekos privalo būti priduodamos teisę tokias atliekas tvarkyti turintiems atliekų tvarkytojams, kurie užtikrintų tinkamą šių atliekų sutvarkymą. Kaip numato teisės aktai, panaudotos alyvos deginimas yra aukštos rizikos veikla, kuri turi būti vykdoma tik turint tam pritaikytą specialią infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai gali atlikti tik pavojingųjų atliekų tvarkymo įmonė „Toksika“, kuri atliekų deginimo metu užtikrina reikiamą taršos kontrolę.

Sutvarkymą galėtų kompensuoti gamintojai ir importuotojai

Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021–2027 metų plane numatyta, kad alyvos atliekų surinkimo ir tinkamo tvarkymo tikslai kasmet turėtų didėti. Jeigu 2025 metais siekta sutvarkyti 39 proc. panaudotos alyvos, tai 2026 metais keliamas tikslas – 42 proc., o kitąmet – pasiekti ir 45 procentus.

PATVA vadovo teigimu, geresnį panaudotos alyvos surinkimą būtų galima užtikrinti jeigu, kaip ir kitų pavojingųjų atliekų atveju, alyvos atliekos būtų priskirtos apmokestinamųjų gaminių kategorijai, taip įgyvendinant gamintojo atsakomybės ir „teršėjas moka“ principus.

„Gamintojams ir importuotojams grąžinus anksčiau turėtą prievolę rūpintis alyvos atliekų surinkimu, problema imtų spręstis. Jie būtų suinteresuoti pasiekti nustatytus panaudotos alyvos sutvarkymo tikslus, o verslams nekainuotų alyvos atliekų pridavimas atliekų tvarkytojams. Tai leistų kryptingai gerinti surinkimo rodiklius ir mažinti šešėlį“, – įsitikinęs M. Busilas.

Pažaboti nelegalią panaudotos alyvos rinką padėtų ir efektyvesnė kontrolė valstybės mastu, kuri leistų identifikuoti „dingstančius“ alyvos srautus.

„Šiandien tikrinant autoservisus dažnai apsiribojama oficialiai gaminių, pakuočių ir atliekų
apskaitos informacinėje sistemoje (GPAIS) nurodytais duomenimis. Tačiau jeigu kontrolė būtų papildyta kryžminiu patikrinimu, pavyzdžiui, prašant buhalterinių duomenų apie įsigytos alyvos kiekį, ar apie sutvarkymui priduotų alyvos filtrų kiekį, būtų daug lengviau identifikuoti, ar alyva kažkur „paslaptingai“ nedingo. Pavyzdžiui, autoservise pakeitus lengvajam automobiliui variklio alyvą, susidaro pavojingosios atliekos – alyvos filtras ir panaudota alyva. Statistika rodo, kad vienam tepalo filtrui tenka apie 4 litrai panaudotos alyvos, todėl jeigu servise fiksuojama proporcija yra reikšmingai kitokia, galima įtarti, kad galimai klaidingai vykdoma alyvos apskaita“, – sako M. Busilas.

Aplinkosaugininkai pernai patikrino apie 250 servisų

Aplinkos apsaugos departamentas teigia, kad nuolat tikrina vykdančius TP techninę priežiūrą fizinius bei juridinius asmenis. Ne pirmus metus vykdoma populiari aplinkosaugos akcija „Garažiukas“. Vienas iš jos tikslų – nustatyti ūkinę veiklą vykdančius fizinius ir juridinius asmenis, kurie nesilaiko aplinkosauginių reikalavimų ir tokias veiklas užkardyti, taip pat šviesti ir konsultuoti fizinius ir juridinius asmenis transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklos aplinkosaugos klausimais.

Minėtos akcijos metu aplinkosaugininkai tikrina, ar ūkio subjektai registruoti GPAIS ir apskaito susidarančias atliekas ir ar pavojingosios atliekos laikomos pagal reikalavimus bei laiku atiduodamos teisėtam atliekų tvarkytojui.

Aplinkos apsaugos departamentas skaičiuoja, kad jo specialistai per praėjusius metus atliko apie 250 patikrinimų, kurių metu tikrino alyvos atliekų apskaitą ir tvarkymą: planine tvarka patikrinti 149 ūkio subjektai, vykdantys transporto priemonių techninę priežiūrą, dar per šimtą objektų patikrinta tiriant pranešimus ar skundus.

Tiesa, kaip pastebi Aplinkos apsaugos departamentas, nubausti pažeidėjus nėra lengva užduotis. Kaltei įrodyti nepakanka remtis tik GPAIS apskaitos duomenimis ar servise susidarančių tepalų filtrų ir surinktos alyvos santykiu, nes būtina faktais įrodyti, ar sutampa apskaitoje nurodyti duomenys su faktine situacija.

Aplinkosaugininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad dalis remontuojančiųjų transporto priemones veikia nelegaliai, o tai reiškia, kad jie neveda apskaitos ir nepateikia dokumentų. Ekspertai ragina gyventojus netoleruoti šios nelegalios veiklos, nesinaudoti neteisėtai paslaugas teikiančiųjų paslaugomis, nes vykdoma neteisėta veikla reiškia nevedamą apskaitą, nesumokėtus mokesčius valstybei ir taip pat netinkamai tvarkomas atliekas.

Gaisrai atliekų įmonėse kyla vienas po kito ir jau tampa kasdienybe. Balandžio pabaigoje degė Vilniaus regiono atliekų rūšiavimo gamykla, kurią valdo „Energesman“. Nepraėjus nei dviem savaitėms nuo šio incidento, gaisras kilo vienoje technologiškai pažangiausių – Kauno kogeneracinėje jėgainėje (KKJ). Atliekų tvarkytojai vieningi – padėtis jau dabar yra kritinė ir ji tik blogės, jei nebus rastas efektyvesnis sprendimas nešiojamųjų įrenginių, turinčių ličio jonų baterijų, tvarkymui.

Šie gaisrai rodo, kad  netinkamas pavojingųjų atliekų, ypač ličio jonų baterijų ir nešiojamųjų akumuliatorių rūšiavimas ir jų patekimas į buitinių ir pramoninių atliekų srautą, vis dažniau sukelia aplinkai pavojingus gaisrus. Būtent tai yra viena iš pagrindinių iki šiol atliekų įmonėse kilusių gaisrų priežasčių. Dėl neatsakingai išmestos ličio jonų baterijos ar ją savo sudėtyje turinčio įrenginio, vis dažniau užsidega atliekų rūšiavimo ir perdirbimo gamyklos ir netgi eisme dalyvaujančios, atliekas gabenančios transporto priemonės.

„Tiek „Energesman“, tiek KKJ atveju didesnės nelaimės išvengėme, tačiau žala padaryta: kenksmingi dūmai pasklido į gyvenamuosius rajonus, galimai užteršė aplinką, apgadino gamyklų įrangą ir pastatus, o visa atliekų tvarkymo sistema tiek Vilniaus, tiek Kauno regionuose sutrikdyta. Nors teisėsaugos institucijos pradėjo tyrimus dėl galimų tyčinių veiksmų, atliekų tvarkytojų bendruomenė įsitikinus, kad gaisrai kyla dėl neatsakingo rūšiavimo“, – sako Marius Busilas, Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos (PATVA) direktorius.

Pagal galiojančius teisės aktus, pavojingos atliekos – tokios kaip galvaniniai elementai, baterijos, nešiojamieji akumuliatoriai, buitinė elektronika, dažai, skiedikliai, cheminiai valikliai – negali būti metamos į bendrus buitinių atliekų konteinerius. Tačiau, realybė kitokia ir ji rodo, kad daugeliui gyventojų vis dar trūksta informacijos arba patogesnės infrastruktūros šias atliekas priduoti tinkamai.

Ar Lietuvą ištiks atliekų krizė?

Įrenginiai su įmontuotomis baterijomis dažnai metami į šiukšliadėžes, buitinių atliekų ir pakuotėms skirtus konteinerius. Elektroninės cigaretės, mobiliųjų telefonų baterijos labai dažnai randamos galvaniniams elementams skirtose surinkimo dėžutėse. Elektromobilių baterijos įmonių priduodamos paslėptos tarp kitų atliekų, pavyzdžiui, švino akumuliatorių. Patekusios į atliekų surinkimo aikšteles ir jų rūšiavimo įrenginius, ypač pavojingos ličio jonų baterijos tampa gaisro priežastimi. Atliekų sraute jos spaudžiamos, pažeidžiamos, dėl to sukelia kibirkštį ir virsta didelio gaisro židiniu.

Tokie gaisrai sustabdo atliekų tvarkymo gamyklų veiklą – ilgainiui  atliekų krizė šalyje tampa neišvengiama.

Prieš trejus metus gaisrą patyrusios pavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ direktorius Vitoldas Sapožnikovas sako, kad nesiimant ryžtingų veiksmų, Lietuvoje greit nebebus nei vieno atliekų tvarkytojo, kurį aplenkė su ugnimi susijusi nelaimė.

„Vienas po kito kylantys gaisrai atliekų tvarkymo įmonėse rodo, kad tai nebėra atsitiktinumas ar atliekų laikymo ir saugojimo taisyklių nesilaikymo pasekmė. Nešiojamieji, baterijas turintys įrenginiai masiškai metami į bendrą buitinių ir kitų atliekų srautą, o atliekų saugojimo vietose sąlytyje su kitomis atliekomis arba tvarkymo procese sprogsta ir sukelia visa apimančius gaisrus. Šioje situacijoje kol kas visi tvarkomės su pasekmėmis – gesiname ugnį, verslas investuoja ir dar aktyviau diegia gaisro prevencines priemones, institucijos tikrina tvarkytojus, tačiau problema iš esmės nesprendžiama“, – sako UAB „Žalvaris“ direktorius V. Sapožnikovas.

Pasak jo, nešiojamųjų elektronikos įrenginių surinkimui neturime atskiros infrastruktūros, todėl jau veikiančią reikia dar efektyviau išnaudoti ir stiprinti. Lietuvoje daugelį metų veikia ir yra pasiteisinusi galvaninių elementų surinkimo sistema – visoje šalyje gyvenamuosiuose namuose, įstaigose ir verslo įmonėse yra įrengta arba išdalinta per 20 000 galvaninių elementų surinkimui skirtų dėžučių. Ličio jonų baterijų turintys įrenginiai šiose dėžutėse sudaro apie 20% viso surinkto baterijų kiekio.

„Galvaninių elementų surinkimui Lietuvoje keliamos užduotys ir jos gan sėkmingai įgyvendinamos. Tuo tarpu nešiojamieji įmontuotas ličio jonų baterijas turintys įrenginiai atskirai nerenkami ir netvarkomi, nes valstybės mastu nėra nustatytų šių įrenginių atliekų tvarkymo užduočių ir mokesčio už aplinkos teršimą. Kol šių atliekų tvarkymas nėra apmokestintas ir tuo rūpintis nėra įpareigoti gamintojai ir importuotojai, tol visa atsakomybė tenka išskirtinai atliekų tvarkytojams. Tiek už šių įrenginių sutvarkymą – tai darome savo lėšomis, tiek dėl baterijų sukeltų gaisrų pasekmių“, – teigia V. Sapožnikovas.

Žingsnis atgal: mokestį už aplinkos teršimą planuojama keisti garantijomis

Naujausias Europos Sąjungos reglamentas dėl baterijų ir jų atliekų, įsigaliojęs 2024 m. vasario 18 d., pakeičia ankstesnę Direktyvą 2006/66/EB ir nustato griežtesnius reikalavimus visam baterijų gyvavimo ciklui – nuo gamybos iki atliekų tvarkymo. Jame be nustatytų didesnių baterijų surinkimo ir perdirbimo tikslų, numatyta ir didesnė gamintojų atsakomybė. Gamintojai privalo užtikrinti, kad jų tiekiamos baterijos atitiktų naujus reikalavimus, įskaitant perdirbtų medžiagų naudojimą ir atliekų tvarkymą.

Lietuvoje rengiami teisės aktų pakeitimai, siekiant įgyvendinti naujo reglamento nuostatas. Pakeitimais, kuriuos planuoja Aplinkos ministerija, būtų sugriauta jau veikianti baterijų surinkimo sistema, atsisakyta galiojančių užduočių, panaikinti mokesčiai už aplinkos teršimą gamintojams ir importuotojams. Nors minėtos priemonės tiesiogiai gali būti suderintos su Direktyvos ir ES teisės tikslais, Aplinkos ministerija nelinkusi atsižvelgti į ilgametę patirtį turinčių atliekų tvarkytojų argumentus dėl esamos baterijų surinkimo ir tvarkymo sistemos tobulinimo, jos efektyvumo gerinimo bei numatomų taikyti garantijų neveiksnumo.

PATVA direktorius Marius Busilas atkreipia dėmesį, kad reglamento įgyvendinimas nacionaliniame lygmenyje turėtų apimti jau veikiančią sistemą, ją stiprinti ir plėsti ir jokiu būdu neturėtų būti traktuojamas tik iš garantijų ir baudų nustatymo perspektyvos.

„Užduotys gamintojams ir mokestis už aplinkos teršimą būtų ta efektyvi priemonė, kuri padėtų surinkti didesnius elektronikos kiekius. Bauda už ličio jonų baterijos patekimą į bendrą buitinių atliekų srautą baterijų surinkimo problemos neišspręs“, – teigia M.Busilas.

Pasak jo, nors Lietuvoje gerai išvystytas baterijų atliekų surinkimo tinklas, tačiau realus jų surinkimo lygis vis dar ganėtinai žemas. Nešiojamųjų baterijų atliekos neturi ekonominės vertės, jų surinkimas yra brangus, jos neturi paklausos šešėlinėje rinkoje, todėl didžioji dalis nešiojamųjų baterijų įrenginių atliekų, neteisėtai dėl vartotojų sąmoningumo ir informuotumo stokos, patenka į buitinių atliekų srautą.

Lietuvoje kasmet buityje susidaro apie 30-39 tūkst. tonų pavojingųjų atliekų, kurios nėra rūšiuojamos. Jos negali būti tinkamai sutvarkytos, nes patenka į bendrą buitinių atliekų srautą. Tai patvirtina ir „Eurostat“ duomenys, kurie rodo, kad per metus mūsų šalies gyventojų buityje susidarančių pavojingųjų atliekų kiekis, tenkantis vienam žmogui, yra apie 12 kg. Vertinant Europos kontekste, tai yra itin didelis skaičius, kuris, problemos nesprendžiant dabar, tikėtina, augs dar sparčiau.

Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacija (toliau – PATVA) atkreipia dėmesį, kad buityje susidarančių pavojingųjų atliekų tvarkymo tema Lietuvoje yra gvildenama ne vienerius metus, tačiau tik 2023 metų liepą patvirtinus „Pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo metodiką“, į buityje susidarančių pavojingųjų atliekų tvarkymo problematiką valstybės mastu imta žvelgti atsakingiau.

„Vyraujanti pavojingųjų atliekų neatskyrimo nuo komunalinių atliekų praktika yra ydinga, kenkia gamtai ir patiems gyventojams, nes tai sukelia ne tik cheminę aplinkos taršą, bet neretai tampa ir tiesiogine gaisrų priežastimi“,  –  sako Marius Busilas, PATVA vadovas.

Jis priduria, kad pirmasis žingsnis, nors ir užtruko, jau yra žengtas – atsirado metodika, aiškiai aprašanti pavojingųjų atliekų identifikavimo taisykles. Buityje naudojamų dažų, lakų, klijų pakuotės, trąšos, medicininės atliekos (sauskelnės, tvarsliava, švirkštai), valikliais, šarmais, rūgštimis užterštos pakuotės, elektroninės cigaretės ir kitos pavojingosios atliekos, žymimos specialiais įspėjamaisiais ženklais ant gaminių pakuočių. Tačiau šios pakuotės, gyventojams net ir gebant jas atpažinti ir pagal tai identifikuoti atliekos pavojingumą, vis dar atsiduria viename iš trijų – buitinių atliekų, plastiko arba stiklo konteineryje. Todėl PATVA vadovo teigimu, kiti žingsniai, kalbant apie buityje susidarančių pavojingųjų atliekų tvarkymą, turėtų būti šių atliekų rūšiavimas ir jų surinkimas.

Kauno RATC iniciatyva parengtas „Pavojingų atliekų tvarkymo vadovas”